Kas yra Biblija:
Biblija yra šventų knygų rinkinys arba kompiliacija, kurioje pateikiamos krikščionims vadovaujančios istorijos, doktrinos, kodeksai ir tradicijos, paremtos žydų tradicija (Senasis Testamentas) ir Evangelijos skelbimu (Naujasis Testamentas).
Biblija yra terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio βιβλίον (biblinis), ką tai reiškia ritinys, papirusas ar knygair iš graikiško posakio τὰ βιβλία τὰ ἅγια (ta biblija ta hágia), ką tai reiškia šventos knygos.
Jį parašė maždaug 40 vyrų maždaug per 1600 metų. Pirmoji Biblijos knyga yra Pradžios knyga. Jis buvo parašytas apie 1445 m. Paskutinė knyga yra „Apokalipsė“, parašyta apie 90–96 m. Iš pradžių jis buvo parašytas hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis.
Šventoji Biblija (Šventoji Biblija lotynų kalba) yra perkamiausia visų laikų knyga. Jis buvo išverstas į daugiau nei 2500 kalbų ir yra prieinamas skirtingomis versijomis, atsižvelgiant į tradicijas ir vertimus. Šiuo metu jis taip pat prieinamas skaitmeniniu formatu.
Įjungta perkeltine prasme, terminas taip pat vartojamas kalbant apie labai svarbią knygą, kurioje yra visa svarbi informacija tam tikroje srityje. Pavyzdžiui, „Java Script Bible“, „Business Administration Bible“, „The Musician Bible“, „The Football Bible“ ir kt.
Biblijos struktūra
Krikščioniškoji Biblija yra padalinta į dvi pagrindines dalis: Senąjį ir Naująjį Testamentą. Testamentas (beritas hebrajų kalba) reiškia aljansą, sandorą ar sutartį. Kiekvienas iš jų suburia šventų tekstų rinkinį. Pažinkime keletą esminių detalių.
Senas testamentas
The Senas testamentas (Tanachas žydams ir Septuaginta graikams) krikščionys laiko kūrybos istorija. Tai apima istorijas, susijusias su pasaulio kūrimu, ir hebrajų tautos įvykius iki 445 m. Pr. Kr. maždaug.
Yra dvi Senojo Testamento versijos, kurios keitėsi Jėzaus ir apaštalų laikais:
- Hebrajų kanonas arba Palestinos kanonas, parašyta hebrajų kalba, susidedanti iš 39 knygų. Ši versija neįtraukia vadinamųjų deuterokanoninių knygų.
- Kanonas Aleksandras, Septyniasdešimt versija (LXX) arba Septuagintos Biblija. Ši versija buvo parašyta graikų kalba. Jame yra hebrajų kanonas ir, be to, deuterokanoninės knygos, protestantų tradicijos vadinamos apokrifinėmis, tokios kaip Tobijas, Judita, 1-oji ir 2-oji Makabėjų, išminties, bažnytinės ir baruchų knygos.
Abu kanonai skiriasi tvarka, paskirstymu ir pavadinimais. Katalikų ir stačiatikių bažnyčios pripažįsta Aleksandrijos kanonas arba Septyniasdešimt versija. Protestantų ar liuteronų įkvėptos bažnyčios naudoja Hebrajų kanonas arba Palestinos kanonas. Savo ruožtu koptų bažnyčia priima kitas knygas, tokias kaip Enocho knyga ir Jubiliejų knyga.
Naujasis Testamentas
Naujajame Testamente yra 27 knygos. Krikščionys tai laiko išganymo istorija. Ji apima evangelijas, kurios atspindi Jėzaus Kristaus gyvenimą ir mokymą. Tai apima įvykius jo gyvenime, jo žinią, mirtį ir prisikėlimą.
Be to, Naujajame Testamente yra aprašymas apie apaštalų veiksmus (pasakojančius apie ankstyvosios Bažnyčios gimimą), pirmųjų krikščionių lyderių sielovados laiškai ir pranašiškoji Apreiškimo knyga.
Biblijos kopijos ir vertimai
Iki išradimo spaustuvėje šventos knygos buvo kopijuojamos rankiniu būdu.
Žydų šventosios knygos atveju, kuri atitinka Senas testamentas Kristianai, kopijas padarė paskambinę hebrajų kopijavimo specialistai Masoretes. Jie buvo atsakingi už hebrajų raštų kopijavimą VI – X a., Ir jie skaičiavo raides, kad išvengtų klaidų.
Krikščioniškame pasaulyje Biblijos vertimus ir kopijas vienuolynuose vykdė vienuoliai, kurių daugelis taip pat buvo atsakingi už iliuzijų ar iliustracijų, turinčių didelę meninę vertę, įkomponavimą.
Vienuoliai galėjo kopijuoti vieni arba grupėje pagal brolio nurodymą, o tai pagreitino kopijų gamybą. Todėl nenuostabu, kad procese buvo keletas klaidų.
Biblijos patikimumas, išsaugojimas ir vientisumas yra skirtingų nuomonių dėl to, kad praėjo daug metų nuo pirmųjų rankraščių, taip pat dėl galimų klaidų verčiant į skirtingas kalbas ir skirtingų nuomonių dogmose.
Pirmasis Biblijos vertimas į vulgarią kalbą ir pirmasis spausdintas variantas buvo Biblija, Liuterio išversta į vokiečių kalbą XVI a.
Archeologija taip pat pateikė įdomių atradimų, susijusių su pačių istorinių Biblijos tekstų konformacija.
