Kas yra ateizmas:
Ateizmas yra laikysena ar įsitikinimas, kad nėra dievo ar aukščiausios būtybės. Tai taip pat neigia viso tikėjimo ar tikėjimo, susijusio su dieviškomis ar antgamtiškomis būtybėmis, ar doktrinų, pagrįstų jų egzistavimu, tiesą.
Ateizmo etimologija kilusi iš graikų ἄθεος (ateistas), kurį savo ruožtu sudaro priešdėlis ἄ, kuris reiškia „be“, ir daiktavardis θεος, kuris reiškia „dievas“. Jis suformuotas su galūne -ism, kuris reiškia „doktrina“ arba „tendencija“. Ateizmas tada būtų tikėjimo Dievu nebuvimas.
Filosofiškai ateizmo sekėjai griebiasi įvairių argumentų, kad suabejotų Dievo egzistavimu. Viena vertus, jie abejoja empiriniais jos egzistavimo įrodymais. Jie taip pat nurodo visagalės ir geranoriškos Dievo prigimties prieštaravimus, nes pagal tai jis neturėtų leisti blogio ir kančios egzistuoti pasaulyje.
Jie taip pat remiasi dieviškųjų apreiškimų argumentu, kuris yra nenuoseklus ir prieštaringas vienas kitam įvairiose pasaulio religijose.
Ateizmo pozicijų įvairovė leidžia išskirti keletą tipų. Yra stiprus ir silpnas ateizmas, teorinis ir praktinis ateizmas, krikščioniškas ateizmas ir netgi valstybės propaguojamas ateizmas.
Labiausiai paplitęs ateizmo simbolis yra stilizuotas „A“, kurį 2007 m. Sukūrė amerikiečių menininkė Diane Reed Tarptautiniam ateistų aljansui. Tačiau yra daug ateistinių organizacijų ir kiekviena turi savo simbolį, todėl nėra universalios nuorodos.
Ateizmo priešingybė yra teizmas, kuris yra tikėjimas aukščiausiu dievu, dievais ar būtybėmis, peržengiančiomis žemiškąją plotmę. Paprastai teizmą nukreipia ir dogmatizuoja tam tikra religinė doktrina.
Ateizmo tipai
Yra įvairių ateizmo tipų. Kai kurie kategoriškai neigia dievo ar dieviškosios esybės egzistavimą; kiti paprasčiausiai neatsižvelgia į jų įtaką. Ateizmą taip pat galima įgyvendinti instituciškai, iš valstybės, kaip matysime toliau.
Stiprus ar teigiamas ateizmas
Jis visiškai neigia bet kokio dievo ar antgamtinio darinio egzistavimą. Dėl stipraus ateizmo nėra dievo kūrėjo ar žinomos visatos dievų, nes visata visada egzistavo; todėl jai nereikia kūrėjo, kuris pateisintų savo egzistavimą.
Silpnas ar neigiamas ateizmas
Tai lankstesnis ateizmo tipas ir artimesnis agnosticizmui, nes jis kategoriškai neneigia dievų egzistavimo galimybės, o tiesiog jais netiki.
Praktinis ar pragmatiškas ateizmas
Tai nepaneigia Dievo egzistavimo, tačiau atmeta jo įtaką aiškinant gamtos reiškinius. Be to, praktinis ateizmas išreiškiamas nesuinteresuotumu suabejoti dievo egzistavimu, nes šiai srovei ši tema nėra aktuali kasdieniame gyvenime.
Teorinis ateizmas
Ji skirta kelti argumentus, kurie patvirtina dievų ar dievybių neegzistavimą. Teoriniam ateizmui pakanka mokslinių ir filosofinių įrodymų, patvirtinančių aukštesnės ar dieviškos kilmės esybės nebuvimą.
Krikščioniškas ateizmas
Krikščioniškas ateizmas ar krikščioniškų vertybių ateizmas neigia Dievo egzistavimą, tačiau praktikuoja Jėzaus mokymą. Šia prasme Jėzus laikomas ne dieviška būtybe, bet kaip nuoroda į vertybes, kurias žmonės turėtų įgyvendinti kasdieniniame gyvenime.
Valstybinis ateizmas
Tai yra tada, kai valstybės priešinasi religinėms institucijoms arba yra tiesiogiai antireliginės. Pavyzdys buvo Albanijos Liaudies Respublika, kurią diktatorius Enveras Hoxha 1967–1991 metais paskelbė ateistine valstybe.
Taip pat žiūrėkite: Ateistas
Ateizmo ir agnosticizmo skirtumas
Nors agnosticizmas dažnai vertinamas kaip ateizmo tipas, tai yra kitokia pozicija dieviškojo egzistavimo ir prigimties atžvilgiu. Agnosticizmas nepatvirtina Dievo egzistavimo, bet ir nepaneigia to visiškai, nes mano, kad šios žinios yra žmogui neperprantamos.
Kita vertus, ateizmas yra pozicija, kategoriškai neigianti Dievo, dievų ar bet kurios aukštesnės esybės, peržengiančios griežtai materialią plotmę, egzistavimą.
Taip pat žiūrėkite:
- Agnostikas
- Religija
- Agnosticizmas
Ateizmo istorija
Senovės Graikijoje tokie filosofai kaip Epikūras ar Diagoras, kuris yra žinomas kaip „pirmasis ateistas“, bandė paaiškinti pasaulį nutolę nuo antgamtiškumo. Tai sukėlė atomizmą, kuris manė, kad visata susideda iš mažų dalelių, vadinamų atomais. Ši vizija pašalino bet kokią dieviško įsikišimo į gamtos reiškinius galimybę.
Viduramžiais stiprios Bažnyčios įtakos klausimai apie dieviškąjį reiškinių pobūdį buvo nutildyti. Tai pasikeitė Renesanso epochoje, nes Renesanso laikų humanizmas palankiai vertino diskusijų ir apmąstymų aplinką, kurios centre buvo žmogus, o ne dieviškumas. Tai atvėrė kelią pasaulietinės kultūros įtvirtinimui.
Naujajame amžiuje kritika dėl Europos krikščionybės ir mokslo pažangos paskatino ateizmą pasirodyti kaip sąvoką. Tokie mąstytojai kaip Baruchas Spinoza, Mattiasas Knutzenas ar Inmanuelis Kantas atvirai suabejojo Dievo egzistavimu, generuodami naujas minties sroves, orientuotas į materializmą.
Šios srovės turėtų apogėjų XIX – XX amžiuje, tarp jų išsiskyrė marksistinė teorija, religiją laikanti elito išradimu darbininkų klasei engti.
