Kas yra tas, kuris gieda savo blogybes, gąsdina:
„Kas gieda savo blogį, išgąsdina“ - tai populiarus ispaniškos kilmės posakis, siejamas su pozityviu požiūriu, kurį žmonės turėtų turėti ar turėti, susidurdami su juos supančia nelaime.
Posakis remiasi tada, kai individas pasineria į daugybę problemų ar sunkumų, kurie, atrodo, neturi tiesioginio sprendimo, kurių emocinį krūvį galima sušvelninti dainuojant ir besimėgaujant galimybėmis, kurias viskam suteikia gyvenimas.
Jei frazę kalba trečioji šalis, ji bus aiškinama kaip patarimas kenčiantiems. Šiuo atveju tai būtų raginimas į gerą valią.
Jei frazę kreipsis pats sergantysis, tai bus būdas pateisinti poreikį panaikinti įtampą, kurios jis negali pašalinti.
Šiame posakyje dainavimas turi linksmumo, malonumo, malonumo jausmą, nes tai yra vienas iš labiausiai išlaisvinančių pomėgių, kuris sieja fizinę veiklą su emocine veikla. Taigi posakis ragina per šį vaizdą blaškytis esant sunkumams pajusti, kad kančių yra mažiau.
Kas gieda savo blogybes, tas gąsdina, kartu yra ir posakis, kviečiantis nebekaltinti nelaimių.
Keletas posakio variantų: „Kas gieda, tas pamiršta savo nuoskaudas“, „Kas gieda savo blogį, tas gąsdina“ ir „Kas gieda savo liūdesį, tas gąsdina“.
Šis posakis minimas 2003 m. 22 skyriaus pirmoje dalyje Don Kijotė iš La Mančos. Pažiūrėkime:
- Na, kaip, - pakartojo Don Kichotas, - muzikantams ir dainininkams jie taip pat eina į galerus?
- Taip, pone, - atsakė virtuvės vergas, - nėra nieko blogiau už dainavimą nerimastingai.
„Anksčiau girdėjau sakant, - sakė Don Kichotas, - kad kas gieda savo bėdas, yra baisu.
- Čia yra atvirkščiai, - tarė virtuvės vergas, - kad kas dainuoja, tas vieną kartą verkia visą gyvenimą.
- Aš to nesuprantu, - tarė Don Kichotas.
