Kas yra istorinis materializmas:
Istorinis materializmas nurodo Marxo ir Engelso doktriną, pagal kurią antstate išreikšti visuomenės „dvasios“ pokyčiai kyla iš ekonominių gamybos santykių, o ne atvirkščiai.
Tai yra, istorinis materializmas suvokia istorinius-kultūrinius pokyčius dėl materialių gyvenimo sąlygų ir klasių kovos. Tokiu būdu jis priešinasi hegeliškajai sampratai, pagal kurią istoriją lemia dvasia.
Istorinio materializmo pagrindai randami Marxo ir Engelso požiūriuose, nors šį terminą sugalvojo George'as Plechanovas.
Istorinio materializmo požiūriu socialines transformacijas skiria du esminiai veiksniai: gamybos būdai ir klasių kova, o ne idėjos.
Šiuo požiūriu istorijos rezultatas priklauso nuo visuomenės ekonominės veiklos. Tai reiškia, kad gamybos būdai lemia produktą, ty jie sąlygoja politinius, socialinius ir dvasinius procesus.
Istorinio materializmo požiūriu, politinės ir ekonominės organizacinės sistemos, tokios kaip kapitalizmas, nepaklūsta natūraliai evoliucijai, greičiau istorinei-socialinei konstrukcijai, todėl jas galima kvestionuoti ir nukreipti į kitus modelius.
Šiuo požiūriu lemiamas veiksnys bus klasės sąmoningumas ir gamybos priemonių, kaip išteklių kvestionuoti ir kovoti su nusistovėjusia tvarka, valdymas.
Tada suprantama, kad istorinis materializmas prieštarauja tiek socialinius skirtumus natūralizuojantiems minties modeliams, kuriuos jie vadina „buržuazinėmis ideologijomis“, tiek su abstrakčiu socializmu.
Taip pat žiūrėkite:
- Marksizmas.
- Klasių kova.
Istorinio materializmo charakteristikos
- Supraskite ekonomiką kaip socialinės istorijos pagrindą.
- Dalis principo, kad visuomenės ideologiją, vertybes ir kultūrą lemia gamybos modelis.
- Supraskite, kad socialiniai ir ekonominiai pokyčiai nepriklauso nuo individualaus apsisprendimo.
- Istorinė visuomenės transformacija yra suprantama kaip gamybos jėgų pasekmė.
Istorinio materializmo elementai
Istorinis materializmas tiria visuomenės raidą iš šių elementų:
- Struktūra, kurį sudaro gamybinės jėgos, gamybos būdai ir santykiai.
- Antstatas, kurį sudaro institucijos ir teisinių bei ideologinių reglamentų visuma, išreiškianti socialinę dvasią: valstybė, religija, meninis-kultūrinis aparatas, įstatymai ir kt.
Iš šių dviejų sektorių santykių vyksta istorinės transformacijos, kurias lemia klasių kovai būdinga įtampa.
